Dažniausiai užduodami klausimai

Mūsų tvarus pakuotės dizainas leidžia faktais pagrįsti pakuočių dizaino pasirinkimą, apima 4 etapų metodą su metrika, skirta: 1. Medžiagų poveikiui aplinkai 2. Maisto atliekoms 3. Rinkos priėmimui 4. Išlaidos Mūsų naudojamos metrikos skaičius ir tipas priklausys nuo užduodamo verslo klausimo. Paprastas klausimas apie konkrečių pakuočių variantų svorį ar perdirbtą kiekį pareikalaus naudoti tik vieną metriką. Priešingai, norint atlikti bendrą viso produkto ir pakavimo sistemų įvertinimą ir palyginimą, reikės taikyti visą gyvavimo ciklą ir naudoti daugybę metrikų. Metrika, kurią dažniausiai naudojame, yra: šaltinio mažinimas, perdirbamumas, medžiagų ir maisto atliekų pėdsakas (anglies pėdsakas, gėlo vandens naudojimas, energijos vartojimas). Mūsų modelyje pageidaujamos medžiagos yra monomedžiagos, perdirbami biologiškai neskaidomi plastikai (PET, PP ir PE) ir biologinis / atnaujinamas kartonas ar plaušiena. Neperdirbamams biologiškai skaidomiems plastikams (PLA, krakmolo pagrindu) iki šiol neteikiama pirmenybė – vartotojas juos lengvai supainioja su įprastais plastikais ir patenka į netinkamą atliekų srautą, užteršdamas perdirbimo srautus. Jie turėtų būti išmetami kartu su neperdirbamomis atliekomis, todėl tai nėra tvarus sprendimas, nes jie iš karto sudeginami. Taip pat nerekomenduojama naudoti pakavimo medžiagų, kurios buvo pagamintos iš mišrių medžiagų, kurių vartotojai automatiškai neatskirs.

Taip! Fasuotų likučių pėdsakas (CO2 ekv. ir vandens suvartojimas) dažniausiai atsveria maisto švaistymą dėl nuostolių tiekimo grandinėje ir mažmeninėje išpakuotų šviežių produktų mažmeninėje prekyboje. Tai galioja ne tik pagal užsakymą pagamintiems agurkams įvorėse (nebent jie yra regioniniai), bet ir daugumai šviežių produktų. Yra išimčių, ypač kai maisto ir pakuotės santykis yra mažas, kaip ir tokių produktų kaip špinatai, kai fasuoti špinatai nepersveria neišpakuotų špinatų nuostolių poveikio. Vertinant vien tik pėdsako požiūriu, šiuos produktus geriausia pardavinėti nesupakuotus, tačiau visuomenei svarbesni gali būti kiti veiksniai, pavyzdžiui, higiena, patogus transportavimas, porcijų išdėstymas ir prekės ženklo kūrimas, dėl kurių mažmenininkai nusprendžia parduoti produktą supakuotą

Jokia pakuotė nėra visiškai tvari, nes jai pagaminti reikia energijos ir susidaro atliekų. Tačiau dizaineriai gali padaryti pakuotes tvaresnes, atsižvelgdami į poveikį aplinkai gamybos, naudojimo ir šalinimo metu ir tuo pačiu užtikrindami optimalų produkto apsaugos efektyvumą. Pagrindinė problema kyla dėl per didelės pakuotės, kuri gamintojams brangi ir erzina vartotojus. Tačiau pagrindinė pakuočių funkcija yra išvengti maisto švaistymo tiekimo grandinėje. Turime subalansuoti nepakankamą ir per didelę pakuotę. Reikia vengti per mažo pakavimo, kad būtų išvengta maisto švaistymo, tačiau taip pat reikia vengti per didelio pakavimo, kad būtų išvengta išlaidų ir pristatymo painiavos su vartotojais. Todėl, norint pasiekti optimalų pakuotės dizainą, mums reikia skaidrios ir atsakingos komunikacijos su vartotojais. Viskas apie naujovių saldžiosios vietos suradimą ten, kur vartotojų poreikiai, poveikis aplinkai, techninės galimybės ir palaikoma skaidri ir atsakinga komunikacija su vartotoju. Medžiagos pasirinkimas priklauso nuo gaminio, kaip jis bus laikomas, kaip bus išduodamas, ar bus šildomas ar vėsinamas, kaip bus transportuojamas, eksponuojamas parduotuvėse, naudojamas vartotojų ir utilizuojamas.

Medžiagų perdirbimas apibrėžiamas Europos standartuose EN 13430 ir EN 16848 (pritaikytas pagal ISO 18604) kaip panaudotos gaminio medžiagos perdirbimas į naują gaminį. Plastikas, kurį po naudojimo galima surinkti, surūšiuoti ir perdirbti į naujus produktus, vadinamas mechaniniu perdirbimu. Kitas variantas yra cheminis perdirbimas, kai medžiagos suskaidomos į monomerus, kuriuos vėl galima naudoti polimerui gaminti.

Produktas, kurį mikroorganizmai (bakterijos ar grybai) gali suskaidyti į vandenį, natūraliai atsirandančias dujas, tokias kaip anglies dioksidas (CO2) ir metanas (CH4), ir biomasę. Biologinis skaidumas labai priklauso nuo aplinkos sąlygų: temperatūros, mikroorganizmų buvimo, deguonies ir vandens buvimo. Biologiškai skaidaus plastiko gaminio biologinis skaidumas ir skilimo greitis gali skirtis dirvožemyje, drėgname arba sausame klimate, paviršiniame vandenyje, jūros vandenyje arba žmogaus sukurtose sistemose, pvz., kompostavimas namuose, pramoninis kompostavimas ar anaerobinis skaidymas.

Kompostuojamos medžiagos yra medžiagos, kurios kompostavimo sąlygomis suyra. Kompostuojant namuose susidaro daug žemesnės ir ne tokios stabilios temperatūros sąlygos, nei kompostuojant pramoniniu būdu. CEN standarto plastikams, kurie tinka namų kompostavimui, nėra, tačiau kelios šalys sukūrė ir pritaikė nacionalinius namų kompostuojamų medžiagų bandymo ir sertifikavimo standartus. Pramoninėms kompostavimo sąlygoms reikalinga aukštesnė temperatūra (55–60 °C) kartu su didele santykine oro drėgme ir deguonies buvimu, o jos iš tikrųjų yra optimaliausios, palyginti su kitomis kasdienėmis biologinio skaidymo sąlygomis: dirvožemyje, paviršiniame ir jūros vandenyje. Atitiktis EN13432 direktyvai yra laikoma gera pakavimo medžiagų pramoninio kompostavimo priemone.